KARIAI - kariuomenė, tarnyba, ginklai: Naujienos

Užėmus Nožai Jurtą ir Šatojų, Šiaurės Kaukazo karinės apygardos vadas generolas pulkininkas Anatolijus Kvašninas pareiškė: „pasibaigė paskutinė kalnų karo fazė". Pasak jo, Dudajevo ginkluotųjų formuočių likučius sąlyginai galima buvo suskirstyti į keturias centralizuotai jau nebevaldomas grupuotes, esančias piečiau Šatojaus, Dargo tarpeklyje, Nožai Jurto apylinkėse bei prie Bamuto. Rusijos karinė vadovybė jau matė pergalingą karinės operacijos pabaigą, tačiau Čečėnijos prezidentas Dudajevas, patvirtinęs Nožai Jurto ir Šatojaus užėmimą, pareiškė, kad „kova nebaigta, ji tik įgyja kitas formas". Kokias, jis nepaaiškino. Ir jau kitą dieną Rusija buvo sukrėsta. Netikėtai atsiradusi Budionovsko mieste Stavropolio srityje, Šamilio Basajevo vadovaujama ginkluota čečėnų grupė įsiveržė į meriją, milicijos, banko, ryšių mazgo, karinio komisariato pastatus. Dalis čečėnų pasuko į gyvenamuosius kvartalus ir šaudė į praeivius, pastatų langus. Miestas sustingo iš siaubo. Vėliau čečėnai, užgrobę įkaitus, įsitvirtino ligoninės pastatuose.
Ginkluota čečėnų grupuotė pradėjo neregėto masto karinę teroristinę operaciją. Tikslus Basajevo grupės judėjimo maršrutas nežinomas. Manoma, kad į Budionovską iš Vedeno apylinkių ji atvyko per Dagestano teritoriją, naudodamasi tuo, jog daugybė įvairiausių kelių ir keliukų nebuvo nekontroliuojami nei Rusijos kariuomenės, nei VRM postų. Be to, buvo pasirinktas geriausias priedangos būdas - buvo sakoma, kad dviejuose dengtuose „Kamaz" sunkvežimiuose vežamas „krovinys 200" (tai reiškia, žuvusių rusų karių lavonai). Negana to, sunkvežimius lydinčio perdažyto milicijos spalvomis automobilio „Žiguli" ekipažą sudarė kovotojai slaviško tipo veidais.
Kiek detaliau žinoma tolesnė šios neįprastos operacijos eiga. Balandžio 14 d., trečiadienio rytą kolona, kurioje buvo du dengti „Kamaz" sunkvežimiai su kovotojais ir juos lydintis „milicijos" automobilis, priartėjo prie Budionovsko. Čia juos sustabdė milicijos postas, tačiau milicijos uniformomis vilkintys slaviškų veidų vyriškiai tik pristabdė mašiną ir pasakę, kad lydi „krovinį 200", nesustoję važiavo toliau. Kadangi sunkvežimiai pravažiavo nepatikrinti, į kitus postus buvo perduota komanda koloną sustabdyti ir patikrinti.
Jau išvažiuojant iš miesto, apie 12 vai. 15 min., prie Praskovjevo kaimo koloną sustabdė kitas milicijos postas. Pseudomilicininkai reikiamų dokumentų neturėjo, bet savo sunkvežimių tikrinti neleido, pasiūlę važiuoti išsiaiškinti į rajono milicijos skyrių. Kolona pasuko į miesto centro pusę. Priešakyje važiavo VAI automobilis „Žiguli", koloną lydėjo „Moskvičius" su dviem milicijos karininkais. Privažiuojant prie milicijos pastato, apie 12 vai. 30 min., čečėnai staiga atidengė ugnį. Nuo jos žuvo trys ir buvo sužeistas vienas koloną lydėjęs milicininkas [257].
Toliau čečėnai nebedelsė. Iškart buvo atidengta automatų ir granatsvaidžių ugnis ir užpultas milicijos pastatas. Jis buvo užimtas labai greitai. Tačiau Basajevo grupė čia negaišo, net nepaėmė žuvusių milicininkų ginklų.
Taip pat greitai ir ryžtingai kovotojai užpuolė ir užėmė čia pat miesto centre esančius karinį komisariatą, ryšių mazgą, banką ir meriją. Kitos dvi grupės pasuko turgaus ir Jaunimo kūrybos pastato link. Čia jos išsisklaidė nedidelėmis grupėmis ir eidamos pėsčiomis ar važiuodamos čia pat užgrobtais automobiliais, daugiausia lengvaisiais, pradėjo šaudyti į viską iš eilės. Pastatus ir automobilius apšaudė granatsvaidžių ugnimi. Daugiausia žmonių žuvo prie turgaus aikštės. Kulkos ir granatos čia šlavė viską. Paskui dar neatsitokėję likę gyvi liudytojai pasakojo žurnalistams, kaip ypač šaltakraujiškai šaudė moterys snaiperės, ramiai, kaip tire, pasirinkdamos taikinius. Po kiekvieno šūvio - auka. Viena iš čečėnų bataliono grupių apšaudė autobusą, kuriuo važiavo netoli Budionovsko dislokuojamų sraigtasparnių ir šturmo pulkų kariškiai. Dalis čečėnų bandė įsiveržti į šio miestelio teritoriją, tačiau teko atsitraukti, nes karinis miestelis veiksmams prieš antpuolį jau buvo pasirengęs.
Užėmę merijos pastatą, Basajevo kariai virš jo iškėlė Čečėnijos vėliavą. Ir tik tada tapo aišku, kas yra šio žiauraus teroristinio akto vykdytojai. Įkaitais buvo paimta praktiškai visa miesto administracija su jos vadovo pavaduotoju, keletas techninių darbuotojų, o visi rasti garaže vairuotojai sušaudyti.
Tačiau augo ir pasipriešinimas čečėnams. Užpuolus milicijos pastatą, tuoj pat apie tai buvo informuotos aukštesnės instancijos, aplinkiniai kariniai daliniai. Galimiems čečėnų grupių teroristiniams veiksmams buvo rengiamasi jau anksčiau. Todėl milicija, iš pat pradžių viena kovojusi prieš puolančiuosius, gavo pastiprinimą. Netoli Budionovsko esančiame sraigtasparnių pulke apie 12 vai. 30 min., gavus informaciją apie užpuolimą, buvo suformuota 32 kariškių pastiprinimo grupė, vadovaujama pulko štabo viršininko papulkininkio J. Kovaliovo. Skubiai automobiliais atvykusi į miesto centrą, grupė iškart pradėjo kautynes. Susirėmimuose žuvo 8 aviatoriai, o 8 buvo sužeisti. Tarp sužeistųjų buvo ir pulko štabo viršininkas. Sužeistieji milicininkai ir kariškiai buvo nugabenti į ligoninę.
Nedelsiant iš Stavropolio buvo išsiųstas specialusis VRM padalinys. Virš miesto pakibo sraigtasparniai, tačiau čečėnai buvo tarp vietinių gyventojų, todėl šaudyti buvo neįmanoma.
Tuo tarpu čečėnams darėsi vis sunkiau, jų gretose sužeistųjų skaičius augo. Tada Basajevas ryžosi dar vienam žingsniui. Pastebėjęs į kurią pusę vežami sužeisti miesto gyventojai, jis Kalinino gatvėje surinko savo grupes ir įsakė batalionui pasukti ligoninės, esančios rytiniame miesto pakraštyje, link. Užimant ligoninę, žuvo dar keletas civilių. Ligoninėje tuo metu buvo apie 450 medicinos darbuotojų ir 500 ligonių. Dar apie 300 žmonių kaip įkaitus čečėnai atsivedė su savimi. Iš viso įkaitais tapo apie 1 200 žmonių. Visus įkaitus, ir ligoninės personalą, ir atvestuosius, Šamilio Basajevo žmonės pradėjo skirstyti po palatas, dalį uždarė rūsyje. Jie pradėjo minuoti pastatą, o ant stogo iškėlė du stambaus kalibro kulkosvaidžius, iš kurių ėmė šaudyti į viską aplink. Apšaudė ir gesinusius liepsnojančius pastatus vietinius gyventojus bei atvykusius gaisrininkus, ir visus kitus, pakliuvusius j akiratį. Nuo kulkosvaidžių ugnies žuvo reisinio autobuso vairuotojas ir 5 keleiviai. Prieš valandą ar pusantros atvežtus j ligoninę sužeistus milicininkus ir kariškius aviatorius čečėnai sušaudė.
Artintis prie ligoninės niekas nedrįso. Taip po 15 vai. baigėsi pirmas šios kruvinos karinės teroristinės operacijos etapas. Jis truko truputį daugiau nei dvi su puse valandos. Per tą laiką žuvo 40 žmonių, 69 - sužeisti. Čečėnai neteko 6 žuvusiųjų, 3 buvo suimti. Dar 12 čečėnų kovotojų buvo sužeista, iš jų ir Šamilio Basajevo brolis Šervani.
Tačiau į ligoninės teritoriją pateko ne visas batalionas. Susirėmimų metu viena iš grupių pabandė užgrobti keletą autobusų „Ikarus", o jų keleivius pasiėmė įkaitais. Nepasisekus užgrobti automobilio GAZ-66, jie prasiveržė iš miesto Mineralnyje Vody link, bet prie Orlovkos kaimo, esančio už 12 km nuo Budionov-sko, buvo sustabdyti ir apsupti. Dar viena nedidelė grupė prasiveržė Pokojnojė kaimo link. Manoma, kad šios grupės atvyko ne kartu su Šamiliu Basajevu, todėl nespėjo prisijungti prie pagrindinių bataliono pajėgų. Praėjus pusantros valandos po ligoninės užėmimo, į Budionovską atvyko kareiviai iš Blagodarnensko pulko. Tačiau jau buvo per vėlu. Įtampa Budionovske augo. Specialusis VRM padalinys nors ir apsupo ligoninės teritoriją, tačiau atakuoti nesiryžo. Basajevas paskelbė, kad už vieną žuvusį jo kovotoją sušaudys po 10 įkaitų, o už sužeistą - 5. Be to, ligoninės teritorijoje buvo daugiau kaip tūkstantis įkaitais paimtų žmonių. Svarbiausia, buvo nežino mybė. Buvo neaišku kas vadovauja teroristams, kiek jų. Buvo manoma, kad apie 20-30. Iš pradžių neaiškūs buvo ir teroristų tikslai. Šamilio Basajevo broliui Šervani darėsi vis blogiau. Išgelbėti jo gyvybę galėjo tik kraujo perpylimas. Su tinkama kraujo grupe tarp įkaitų buvo surastas majoras, vietinės priešgaisrinės apsaugos viršininko pavaduotojas. Jam teko gultis greta Šervani Basajevo. Pagal čečėnų papročius davęs kraują žmogus tampa kraujo broliu. Todėl teroristai ne tik paliko jį gyvą, bet ir paskyrė tarpininku derybose, įsakę perduoti jų reikalavimus valdžios atstovams.
Šamilis Basajevas, nepasiskelbęs, kas esąs, pareikalavo iš Rusijos valdžios pradėti derybas su Džocharu Dudajevu, nutraukti karą Čečėnijoje ir išvesti iš jos Rusijos kariuomenę.
Vakare buvo skubiai sušauktas Rusijos vyriausybės posėdis, kuriame pirmininkavo vicepremjeras Olegas Soskovecas, kadangi premjeras Viktoras Černomyrdinas tuo metu atostogavo. Vyriausybė apsvarstė susidariusią padėtį ir priemones, kurių būtina imtis artimiausiu metu. Rusijos Federacijos VRM buvo sudaryta operatyvinė grupė, vadovaujama vidaus reikalų ministro pavaduotojo Michailo Jegorovo. Buvo nuspręsta pasiųsti į Budionovską vidaus reikalų ir Gynybos ministerijų operatyvines pajėgas. 10 valandą vakaro į Budionovską atvyko vicepremjeras Nikolajus Jego-rovas, vidaus reikalų ministras Viktoras Jerinas ir federacinės saugumo tarnybos vadovas Sergejus Stepašinas [153].
Stavropolyje irgi buvo skubiai sudaryta operatyvinė grupė prie VRM valdybos. Visur, ne tik Budionovske, sustiprinta objektų apsauga, visuose keliuose ir miestų prieigose išstatyti papildomi VRM postai. Imtasi antiteroristinių saugumo priemonių ir pačioje Maskvoje. Pradėta tikrinti visus čečėnų kilmės piliečius.
Kadangi Budionovske buvo daug sužeistųjų, o ligoninė pateko į čečėnų rankas, į miestą buvo atsiųsta keletas greitosios pagalbos brigadų - ne tik iš Stavropolio, bet ir iš Zelenokumsko, Georgijevsko ir net iš Piatigorsko. Sužeistieji buvo vežami į Zelenokumską.
Naktis buvo palyginti rami. Čečėnai net leido medikams atsakinėti į telefono skambučius, tačiau rytą tai uždraudė, atsiliep davo patys. Operatyvinis štabas pareikalavo paleisti įkaitus, pagrasinęs, kad jais taps pačių teroristų šeimos. Buvo atsakyta, kad rusai gali daryti, ką nori.
Derybos dėl įkaitų išlaisvinimo buvo pradėtos jau kitą dieną - dar ankstų birželio 15-osios, ketvirtadienio, rytą. Tačiau 7 vai. su atvykusiu į ligoninę federacinės armijos generolu Vacha Ibrahimovu, buvusiu Čečėnijos-lngušijos vidaus reikalų ministru, susitiko ne Basajevas, o jo pavaduotojas Aslambekas Ismailovas. Beveik valandą trukusių derybų metu Ibrahimovas ragino paleisti moteris, vaikus ir sunkius ligonius. Bet Ismailovas nesutiko, pakartojęs ankstesnius reikalavimus, ir dar papildomai pareikalavo tučtuojau organizuoti spaudos konferenciją.
Nors Rusijos jėgos struktūrų vadovai buvo linkę prieš čečėnus panaudoti operatyvines pajėgas, tačiau kol kas buvo nuspręsta laikytis derybų taktikos. Operatyvinis štabas Budionovske susitarė dar dėl vieno susitikimo. Į jį apie 11 val. atvykusio vidaus reikalų ministro Viktoro Jerino čečėnai į ligoninės pastatą neįleido, sustabdė per 100 m nuo jo. Kokių nors apčiuopiamų rezultatų derybose pasiekta nebuvo. Ligoninės užgrobėjai tik sutiko leisti atgabenti įkaitams maisto ir vaistų.
Šamilis Basajevas nepanoro išklausyti ir atvykusios iš Čečėnijos senolių delegacijos bei vietinių čečėnų atstovų.
Budionovske jau buvo sutelktos stiprios operatyvinės pajėgos: specialiosios paskirties „Alfa" ir „Vega" daliniai, VRM daliniai iš Maskvos ir Šiaurės Kaukazo karinių apygardų, garsios Dzeržinskio divizijos specialioji grupė, 21-oji Stavropolio šturmo desanto brigada, brigada iš 68-osios armijos sudėties. Miestas ir ligoninė buvo apsupti dvigubu žiedu. Didžiausias dėmesys buvo skirtas šiame mieste esančio gamybinio susivienijimo „Stavropolpolimer" chemijos gamyklos apsaugai. Buvo manoma, kad ši gamykla ir buvo teroristinio akto tikslas, nes ją suprogdinus Stavropolio krašte įvyktų didžiulė ekologinė katastrofa.
Kritiškoje situacijoje Rusijos premjeras Viktoras Černomyrdinas nutraukė poilsį Sočyje ir grįžo į Maskvą. Apie tragediją Budionovske prabilo viso pasaulio naujienų agentūros. Todėl dar naktį į ITAR-TASS paskambino Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir pareiškė, kad nė viena pavaldi jam ginkluota struktūra nėra gavusi nurodymų vykdyti teroristines akcijas Rusijos teritorijoje.
Tuo tarpu tragedija Budionovske tęsėsi. Basajevas, matyt, tvirtai apsisprendė, kad nepakanka vien tik ultimatumo Rusijos vadovybei. Būtina prabilti prieš visą pasaulį, pasakyti apie Čečėnijos tragediją tai, ką manė jis ir jo bendražygiai. Todėl jam buvo labai svarbu, kad įvyktų spaudos konferencija. Per Ismailovą buvo pareikalauta, kad spaudos konferencija prasidėtų 14 valandą. Spaudos atstovams neatvykus 14 valandą, jis dar du kartus keitė laiką, o 18 vai. įsakė sušaudyti penkis įkaitus. Po to nusiuntė į štabą ultimatumą: jeigu žurnalistai neatvyks į spaudos konferenciją iki 20 vai., bus sušaudyta dar 10 įkaitų. Pagaliau 30 spaudos atstovų atvyko į ligoninę.
Per šią spaudos konferenciją tapo žinoma tai, apie ką iki šiol buvo tik spėjama. Pirmą kartą nuo Šamilio Basajevo surengtos operacijos pradžios Rusiją, jos vadovus bei pasaulį pasiekė aiški informacija apie jos tikslus. Galų gale buvo įsitikinta, kad karinei teroristinei operacijai vadovauja vienas iš žymiausių Čečėnijos karo vadų pulkininkas Šamilis Basajevas.
Pradėjęs ir vedęs spaudos konferenciją Basajevas pareiškė, kad operaciją be Dudajevo ar Maschadovo žinios, suplanavęs ir vykdęs jis, nes užėmus Vedeno, ryšys su jais buvo nutrūkęs. Operacijos tikslas buvo pasiekti Maskvą ir ten įvykdyti tai, kas buvo padaryta Budionovske. Bet Maskvos pasiekti nepavyko, nes pritrūko pinigų milicijos postams papirkti. Budionovskas - tai tik atsitiktinumas. Čečėnijoje ginti gyvenvietes tapo beprasmiška, nes nuo bombų ir sviedinių žūva civiliai gyventojai. Čečėnų kovotojai šaudo į rusų kariškius, o tie - į kaimus. Atidavus visas gyvenvietes, kitos išeities kaip važiuoti į Rusijos teritoriją, nebeliko. Ir šios išvykos tikslas - nutraukti karą Čečėnijoje, arba žūti. Savo grupę jis pavadino žvalgybos diversiniu batalionu. Jame buvo 210 žmonių. Budionovske ginkluoto atkirčio jis nesitikėjęs, todėl įsakęs surinkti kuo daugiau įkaitų. Į ligoninę pasukęs dėl to, kad batalione atsirado daug sužeistųjų. O sužeistųjų palikti likimo valiai nenorėjęs, nors iš anksto buvo susitarta dėl sužeistųjų nedelsti. Ligoninėje nusprendęs įrengti filtracijos stovyklą, panašaus tipo į tas, kokias įrengė rusai čečėnams. Dėl dažnų susišaudymų su rusais ir ligoninėje jo batalionas turėjo aukų, dėl to buvo šaudomi įkaitai. Taip bus ir toliau. Tačiau sušaudomi bus pirmiausia kariškiai, milicininkai ir omonininkai. Moterys ir vaikai šaudomi nebus, tačiau tai padarys patys rusai, jeigu šturmuos ligoninę. Derybos su įkaitų išlaisvinimo štabu, vedamos telefonu, tik erzina. Štabas pažadėjo mainais sušaudyti du tūkstančius Stavropolio krašto čečėnų. Tai jo neliečia, jie yra Rusijos piliečiai. Paėmus įkaitus, jis įsakęs paleisti vietnamiečius ir turkus, bet vietinius čečėnus palikęs įkaitais lygiomis teisėmis su kitais. Paklaustas dėl civilių gyventojų aukų pirmomis įsiveržimo į Budionovską valandomis, Basajevas į kalbas nesileido, trumpai pasakęs, kad kovėsi su milicija ir kariškiais, o civilių aukos atsitiktinės.
Užbaigdamas spaudos konferenciją Basajevas dar kartą pakartojo ultimatumo sąlygas: nutraukti karą Čečėnijoje, pradėti derybas su Dudajevu ir išvesti Rusijos kariuomenę. Penktadienį, birželio 1 6-ąją, įvykiai Budionovske buvo svarstomi visą rytinį Rusijos valstybės dūmos posėdį. O Rusijos jėgos struktūrų vadovai svarstė galimus jėgos panaudojimo prieš Basa-jevo batalioną variantus. Tačiau tam kol kas jie nesiryžo, juo labiau, kad prieš išskrisdamas į Halifaksą, kur turėjo įvykti septynių galingiausių pasaulio valstybių vadovų susitikimas, Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas pažadėjo viską išsiaiškinti su kaltais dėl šios tragedijos žmonėmis.
Rusijos vicepremjeras Nikolajus Jegorovas mėgino rasti dar vieną išeitį. Per tarpininką jis pasiūlė čečėnams specialų lėktuvą, bet kokį maršrutą ir tiek, kiek jie pareikalaus, pinigų, kad paliktų Budionovską. Basajevas, atsakydamas į šį pasiūlymą, tik dar kartą patvirtino savo reikalavimus. Nusprendęs tarpininkauti derybose su teroristais, į Stavropolį išskrido žinomas žmogaus teisių gybėjas Sergejus Kovaliovas. Jis irgi pasmerkė čečėnų veiksmus, tačiau pareiškė, kad Basajevo reikalavimai surengti Rusijos vadovų ir Dudajevo derybas yra visiškai teisingi. Rusijos valdžios viršūnėms nepriėmus jokio sprendimo, buvo nuspręsta ligoninę šturmuoti. Šturmo operacijai vadovavauti ėmėsi vidaus reikalų ministro pavaduotojas Michailas Jegorovas. Operacijos plane buvo numatyta: įsiveržusi į ligoninės teritoriją, šturmuoti ir užimti pagrindinį ligoninės pastatą turėjo grupė „Alfa". Maskvos srities specialiusis greitojo reagavimo būrys (SGRB) -užimti traumatologinį skyrių, Maskvos miesto SGRB - infekcinį skyrių, VRM SGRB - garažus. „Vegos" būrys ir „specnazo" grupė bei 14 pėstininkų kovos mašinų turėjo palaikyti ugnimi „Alfą". 4 šarvuočiai turėjo pridengti „specnazą". Buvo paskirtos ir vietos snaiperiams. Tačiau operacijai pasirengti buvo skirta labai mažai laiko, nes norėta kuo greičiau viską užbaigti.
Operacija prasidėjo šeštadienio rytą 5 valandą. Iš pradžių ji vyko, kaip atrodė, sėkmingai. Pirmoji grupė išėjo prie garažų, dvi kitos užėmė traumatologinio ir infekcinio skyrių pastatus. Ten nieko nebuvo, išskyrus 86 įkaitus. Grupei vos pajudėjus nuo garažų pagrindinio pastato link, Basajevo kariai atidengė uraganinę kulkosvaidžių, granatsvaidžių ir automatų ugnį. Stipri ugnis sutiko ir kitas dvi grupes. Tiesa, penkiems kariams iš grupės, užėmusios infekcinio skyriaus pastatą, pavyko prieiti prie pagrindinio ligoninės pastato sparno, kur buvo įrengta valgykla. Bet į vidų jie taip ir nepateko, nes buvo apmėtyti granatomis ir liko gyvi tik per stebuklą. Beje, patekti į vidų buvo įmanoma tik pro duris ar pro antro aukšto langus, nes beveik visi pirmo aukšto langai buvo sutvirtinti geležinėmis grotomis. Beveik tris valandas puolantieji negalėjo imtis aktyvesnių veiksmų, nes vėlavo šarvuotoji technika ir nebuvo būtinos priedangos. Jai atvykus, buvo jau per vėlu. Antro ir trečio aukštų languose čečėnai suspėjo užsidengti „gyvu skydu" - išstatyti prieš save įkaitus. Išbalę iš baimės įkaitai rėkė rusų kareiviams, kad nešaudytų, mosavo baltomis vėliavėlėmis.
Šturmas aiškiai nepavyko. Nors dar ir tęsėsi susišaudymas, buvo pradėta tartis dėl paliaubų ir derybų. 9 vai. 20 min. puolimas buvo nutrauktas. Dabar jau iš ligoninės teritorijos galėjo išeiti ir išlaisvintieji įkaitai. Kai kurie iš jų šaukė ant rusų kareivių, kad šie yra žudikai. Operacijos metu žuvo trys rusų kariai: V. Solovovas, D. Ria-binkinas ir D. Burdiajevas. Dar 10 buvo sužeista. Tarp čečėnų karių irgi buvo aukų. Spaudoje buvo minimi 6 sužeistieji. Žuvo ir daug įkaitų.
| derybas su Basajevu atvyko Rusijos valstybės Dūmos deputatai. Prie jų prisijungė vienas iš 1993 m. spalio perversmo dalyvių generolas Vladislavas Ačialovas, kilęs iš Grozno. Derybos buvo nesėkmingos. Parlamentarų siūlymą skirti lėktuvą ir leisti nekliudomai išvykti į bet kurią šalį, kuri sutiktų juos priimti, čečėnai atmetė. Vėl buvo pakartoti ankstesni reikalavimai. O dėl įkaitų Basajevas pareiškė: jie neketiną kariauti su moterimis ir vaikais. Nepaisant šturmo, nė vienas civilis įkaitas nesušaudytas. 12 vai. 40 min. derybininkai iš ligoninės išvyko.
Vis dėlto Basajevas nusprendė, kad dalį įkaitų galima paleisti ir per paliaubas čečėnai leido išeiti 154 įkaitams - moterims ir vaikams. Iš ligoninės pastato jie išėjo dviem kolonom.
Tačiau paliaubos tęsėsi tik apie penkias valandas. 14 vai. 30 min. ligoninės šturmas buvo atnaujintas ir truko valandą, kol iš Maskvos buvo gautas įsakymas šturmą nutraukti ir laukti naujų nurodymų. Kad puolimų daugiau nebebus, susitikime su žurnalistais patvirtino ir Halifakse buvęs Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas. Per abu šturmus žuvo 5 rusų kariai. Nuo šio įsakymo prasidėjo naujas Basajevo surengtos operacijos Budionovske etapas. Vakare į įsitvirtinusius ligoninėje čečėnų „smogikus" per televiziją kreipėsi Rusijos premjeras Viktoras Černomyrdinas. Jis paprašė juos sustabdyti kraujo liejimą ir paleisti niekuo nekaltus žmones, pareiškė ęsas už neprievartinį įkaitų išlaisvinimo būdą bei pridūrė, kad jo šalis neleis karui išplisti į visą Šiaurės Kaukazo regioną.
Naktį Šamilis Basajevas vėl surengė spaudos konferenciją, į kurią buvo įleista 10 žurnalistų. Per spaudos konferenciją jis teigė, kad per du šeštadienio šturmus žuvo 30 jkaitų, jų kūnai guli rūsyje. Tačiau žuvusiųjų parodyti neleido. Taip pat nepasakė, kiek žuvo čečėnų, patikinęs žurnalistus, kad dėl šturmo nėra sušaudytas nė vienas civilis įkaitas. Iš viso jie sušaudę 11 įkaitų.
Po spaudos konferencijos kartu su žurnalistais iš ligoninės išėjo 32 čečėnų paleisti įkaitai. Be to, buvo perduotas žuvusio „Alfa" kario kūnas.
Tą naktį buvo tęsiamos derybos dėl įkaitų paleidimo ir su Stavropolio krašto administracijos vadovo pavaduotoju A. Korobeinikovu. Buvo išlaisvintos 25 moterys ir vaikai.
Tą pačią naktį Rusijos premjeras Viktoras Černomyrdinas asmeniškai pradėjo derybas su Šamiliu Basajevu. Per du pokalbius telefonu buvo susitarta, kad čečėnai paleis visus įkaitus, išskyrus nedidelę grupę savo saugumui užtikrinti. Basajevas iškėlė tris sąlygas: visiškai nutraukti karo veiksmus Čečėnijoje, tuoj pat pradėti oficialias taikos derybas ir suteikti jo būriui transportą bei garantuoti saugumą, kol nuvyks į pageidaujamą vietą. Įkaitai bus paleisti, prasidėjus taikos deryboms. Iš pradžių keltos sąlygos surengti Rusijoje referendumą dėl Čečėnijos buvo atsisakyta.
Černomyrdinas pažadėjo visas sąlygas įvykdyti, pasakydamas, kad derybų delegacija jau suformuota ir pasirengusi skristi į Grozną. Į delegacijos sudėtį paskirti vicepremjeras Nikolajus Semionovas, Rusijos federacinės kariuomenės Čečėnijoje vadas generolas Anatolijus Kulikovas ir visuomeninių organizacijų atstovas Arkadijus Volskis. Rusijos premjeras nesutiko tik su tuo, kad čečėnų derybų delegacijai vadovautų Džocharas Dudajevas, nes nežinia kur jis yra ir kaip jį rasti .
Šamilis Basajevas galutinio sprendimo nepriėmė, pasakęs, kad jam reikia pasitarti. Buvo susitarta palaukti iki 10 vai. ryto. Nepaisant visų Černomyrdino pažadų, rytą vėl įvyko susišaudymas tarp apsupusių ligoninę rusų karių ir čečėnų.
Sekmadienį, birželio 18 d., 10 vai. ryto Basajevas atsakė, kad dar ne viską apgalvojo. Buvo susitarta susiskambinti dar po valandos. Šito priežastis - į ligoninę atvyko Sergejus Kovaliovas, lydimas Olego Orlovo bei deputatų V. Borščevo, M. Molostvovo, I. Rybkino, V. Kuročkino ir A. Osovcovo, su kuriais dar buvo nebaigtas rengti tarpusavio susitarimo dokumentas.
Vėliau Basajevas dar kartą patikslino savo reikalavimus: tuoj pat turi būti nutraukti karo veiksmai Čečėnijoje ir pradėtos taikos derybos. Derybose Dudajevui atstovaus generalinis prokuroras Usmanas Imajevas. Buvo pareikalauta, kad Rusijos premjeras padarytų oficialų pareiškimą dėl karo veiksmų Čečėnijoje sustabdymo ir taikos derybų pradžios. Po tokio pareiškimo nedelsiant bus paleista 100 vaikų ir moterų.
Rusijos premjeras Viktoras Černomyrdinas su sąlygomis sutiko, pareiškęs, kad įsakymas dėl karo veiksmų nutraukimo bus parengtas. Be to, paprašė parengti paleisti žadamus žmones ir nepasiduoti jokioms provokacijoms. Įsakymas bus perduotas per kelias artimiausias valandas, o tikslų jo vykdymo pradžios laiką jis pranešiąs Basajevui telefonu vėliau.
Po to Šamilis Basajevas tęsė derybas su Stavropolio krašto administracijos atstovais ir derino įkaitų paleidimo bei jo bataliono išvykimo į Čečėniją tvarką. Jis pareikalavo iki 17 vai. pristatyti lėktuvą, tačiau buvo atsakyta, kad tai neįmanoma dėl per trumpo laiko. Vietoj to buvo pasiūlyti autobusai „Ikarus". Basajevas pažadėjo pasiimti apie 130 įkaitų, paprašė, kad tarp įkaitų važiuotų Sergejus Kovaliovas. Be to, buvo tariamasi, kad kartu važiuotų ir žurnalistai.
15 vai. 30 min. iš ligoninės išvyko Sergejus Kovaliovas ir kiti deputatai. Kartu su jais buvo išleisti 126 įkaitai.
20 vai. Maskvos laiku Rusijos federacinių pajėgų Čečėnijoje generolo Anatolijaus Kulikovo įsakymu karo veiksmai Čečėnijoje buvo nutraukti.
Naktinio pokalbio su Viktoru Černomyrdinu metu Basajevas pažadėjo paleisti įkaitus 5 vai. ryto. Tačiau dėl nesklandumų derinant Basajevo komandos išvykimo bei įkaitų paleidimo klausimus, įkaitai sutartą laiką paleisti nebuvo. Visas detales su Basajevu aptarinėjo Stavropolio krašto vidaus reikalų valdybos viršininkas generolas Viktoras Medvedicko-vas. Buvo susitarta dėl kolonos judėjimo maršruto, savanorių įkaitų skaičiaus, transporto, judėjimo tvarkos. Visiems pageidaujantiems vykti su kolona žurnalistams buvo pateikti pasirašyti lapeliai, kad jie vyksta savanoriškai, be jokių išankstinių sąlygų [396].
Šamilio Basajevo komandai ir įkaitams buvo pristatyti septyni raudonai dažyti autobusai „Ikarus" ir refrižeratorius, į kurį buvo sudėti žuvusių čečėnų lavonai [469].
Pirmadienį 1 5 vai. 10 min. visus buvo pradėta sodinti į autobusus. Sodinimui vadovavo pats Basajevas. Į kiekvieną autobusą buvo sodinama po 8-10 čečėnų, 1-2 Rusijos dūmos deputatai, 1-2 žurnalistai ir apie 20 įkaitų. Įkaitai buvo sodinami prie langų, čečėnai - viduryje. Į tarpus tarp sėdynių buvo kraunami ginklai, amunicija. Vairuotojai buvo įkaitai, šalia jų sėdėjo po vieną iš bataliono karių. Sužeistieji buvo susodinti į atskirą autobusą, kad, prireikus, kiti galėtų veikti atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes. Iš viso buvo įsodinta 114 įkaitų, 11 žurnalistų ir 9 deputatai. Tarp savanorių įkaitų buvo ir Budionovsko meras. Kiek turėjo žmonių Šamilis Basajevas, nesuskaičiavo net žurnalistai. Anot paties Basajevo, prieš išvykstant rikiuotėje jis turėjo 127 karius. Bataliono nuostoliai: 16 žuvusiųjų, 15 sužeistų sunkiai ir 10 lengvai.
15 vai. 15 min. kolona pajudėjo Mozdoko link . Ją lydėjo milicijos automobiliai, ore nuolat patruliuojant sraigtasparniams ir lėktuvams. Kelias buvo visiškai laisvas; milicija tai užtikrino saugumo sumetimais.
Kolona ramiai pravažiavo Stepnojė ir Kurskaja gyvenvietes ir jau artėjo prie Šiaurės Osetijos teritorijos, kai buvo staiga sustabdyta. Kelią užtvėrė šarvuotoji technika, nusileido ir du sraigtasparniai. Pasirodo, Kabardos ir Šiaurės Osetijos vidaus reikalų ministrai padarė bendrą pareiškimą, kad jie dėl vietinių gyventojų priešiško nusistatymo šitų respublikų teritorijoje kolonos saugumo garantuoti negali. Tada generolas Anatolijus Kuliko-vas nusprendė pakeisti maršrutą ir vykti į Vedeno per Dagestaną. O tai 300 km ilgesnis kelias. Nors Basajevas ir labai nenorėjo keisti iš anksto sutarto maršruto, tačiau jam teko sutikti.
Kolona pasuko atgal ir 22 vai. 30 min. sugrįžo į Stepnojė gyvenvietę, o ten pasuko Ačikulako gyvenvietės, esančios Nefte-kumsko rajone, link. 5 valandą ryto ji priartėjo prie administracinės Dagestano sienos ir ten vėl sustojo, bet tik dviems valandoms. Pagaliau, pravažiavusi Kizliarą, 8 vai. 30 min., kolona atvyko j Chasavjurtą ir sustojo vienoje iš aikščių. Čia ją sutiko daugiatūkstantinė minia, džiugiai šaukianti: „Šamilis! Šamilis!", „Valio didvyriams!", „Karui - baigta!". Sustojusią koloną iškart apsupo milicininkų ir omonininkų grandinė. Šamilis Basajevas irgi išstatė savo postus.
Kada kolona pajudės toliau, buvo neaišku. Po ilgo ir kankinančio laukimo Basajevas padarė oficialų pareiškimą spaudai. Jame buvo sakoma, kad neaišku, dėl ko kolona sulaikyta Chasav jurte, galimos provokacijos, tačiau jis imasi visą atsakomybę tęsti kelionę į Čečėnijos Zandako kaimą, kur paleis įkaitus, o toliau savarankiškai vyks j Vedeno. Provokacijų atveju jokios garantijos įkaitams jis neduoda. Be to, Rusija vis dar nedavė jokių garantijų jo ir bataliono karių saugumui.
Pagaliau, 16 vai. 50 mirt., po aštuonių valandų nervingo laukimo, kolona pajudėjo. 19 vai. 10 min. ji atvyko j Zandako kaimą. Zandakas - vienas iš penkių aukštai kalnuose esančių kaimų, kurie vis dar buvo išlikę Džocharo Dudajevo kovotojų rankose. Čia koloną sutiko džiūgaujanti minia, Basajevo brolis, ginkluoti čečėnai. Įvyko mitingas, kuriame Basajevas pareiškė, kad jų įvykdyta operacija - tai ne keršto aktas, o priverstinis žingsnis, siekiant sustabdyti karą ir čečėnų tautos naikinimą. Jis ir jo pavaduotojas Aslambekas Ismailovas dar kartą, kaip ir išeidami iš ligoninės, atsiprašė Budionovsko gyventojų už tai, ką padarė, ir pridūrė, kad kitos išeities neturėjo. Kolonai su įkaitais buvo leista grįžti atgal. Budionovsko tragedija ėjo į pabaigą.
Bet ar pasibaigė? Basajevo batalionui pajudėjus su įkaitais, ligoninės teritorija, pastatai ir ypač rūsiai buvo atidžiai apieškoti ir surasti dar šešių žuvusiųjų lavonai. Budionovskas laidojo savo aukas. Jas laidojo ir rusų kariškiai, Vidaus reikalų ministerijos kariai ir pareigūnai. Žuvo 124 Rusijos gyventojai (kitais duomenimis - 119). Stavropolio krašto ligoninėse gydėsi 126 sužeistieji, tarp jų 22 kariškiai, bei 53 ligoniai, nukentėję dėl įvykių Budionovske, tarp jų ir 9 vaikai. Rusijoje paskelbta gedulo diena.
Samilis Basajevas irgi palaidojo savo karius. Tačiau net kapuose Rusija nepaliko jų ramybėje. Kitą dieną po laidotuvių gyvenvietė buvo bombarduota, ne vienas sviedinys sprogo kapinių teritorijoje.
(Iliustracijoje-ligoninės šturmas)
  Parengta pagal Stasio Knezio knyga „Čečėnijos karas“
   Zatoichi
  [Submitted by Zatoichi]

2007 02 05 įdėjo serzantas |

Komentarai/klausimai: 3