Pagrindinis meniu

Mums reikia Tavęs!

Sveiki,
Vardas:

Slaptažodis:




Prisiminti mane

[ ]
[ ]


Facebook
Prisijunk Facebook

Apklausa


Ką manote apie šauktinių kariuomenę?



Pašaukti turi būti visi vyrai

Šauktiniais turi būti ne visi

Pakanka išklausyt kursus

Kariuomenė turi būt profesionali

Kita (palikti komentarą)


Be reklamos internetas būtų nuobodesnis


Vėliausi pasisakymai
  Tema Autorius Peržiūrėta Atsakymų Paskutinis pranešimas
Taktiniai - balistiniai akiniai Wiley-X SG-1 (Ekipuotė) Vini_the_Puh 13122 173 Escopsic
2017-05-27, 19:59 
trekeef (Ekipuotė) BisyKami 0 0 -
 
ozk kombinezonas (Parduodu) ozk 3309 186 Lesliesique
2017-05-27, 15:46 
Новости Yandex (Įvairios temos) Michaelgem 1 0 -
 
mhsxw8gl (Įvairios temos) TracyFaita 0 0 -
 
Temos: 2843 | Atsakymų: 16619 | Peržiūrėta: 4946808

Specialiųjų operacijų pajėgos:praskleidus paslapties šydą
Kolegos straipsnis:

Apsiginklavusi Borato versija, šiek tiek pakvaišę, tačiau kovoja narsiai. Amerikiečių žurnalistas Michaelas Yonas 2008-aisiais taip pavadinęs specialiųjų operacijų pajėgų (SOP) eskadrono „Aitvaro“ karius Lietuvoje tada išprovokavo diskusijas: kaip yra iš tikrųjų? Savaitgalį Lietuvos žurnalistai turėjo galimybę iš arti susipažinti su SOP padalinio veikla. Pusantros paros specialiame dalinyje

Penktadienį ir šeštadienį Krašto apsaugos ministerija ir kariuomenė organizavo jau tradiciniu tapusį žurnalistų žygį. Tačiau šįkart renginys buvo išskirtinis – pirmą kartą šalies istorijoje jis organizuotas SOP padalinyje - Vytauto Didžiojo jėgerių batalione Kaune. Žygio metu žurnalistai vykdė kai kurias SOP karių realiame gyvenime atliekamas pratybų užduotis – iš penkto namo aukšto pritvirtinti specialia virve leidosi žemyn, stora virve iš trečio aukšto sliuogė ant žemės, vykdė patrulį pėsčiomis ir važiuodami karinėmis mašinomis dieną ir naktį, mokėsi dirbti su kompasu ir žemėlapiu. Naktį keliolikai plunksnos brolių teko atlikti ir specialią jiems pavestą užduotį – nustatyti, ar tariamas priešas turi specialią radijo įrangą. Tam buvo vykdoma specialioji žvalgyba ir stebėjimas, vykstama į žvalgybinį patrulį. Atliekant šią užduotį, be kita ko žurnalistams teko su specialiomis valtimis keltis per tvenkinį, papulti į tariamą pasalą ir imitaciniais šoviniais atsišaudyti tariamam priešui, vėliau nuo jo sprukti per sunkiai praeinamus brūzgynus. Ir visa tai daryti su pilna karine ekipuote – karine apranga, keliasdešimt kilogramų sveriančiu kuprinės turiniu, visada prie savęs turint ne vieną kilogramą sveriantį ginklą.

Kitaip tariant, bent šiek tiek iš arti susipažinti su SOP karių kasdienybe.

Ypatingos užduotys

Kuo ypatingos SOP? Besidominčius užsienio šalių specialiųjų operacijų pajėgomis, pirmiausia intriguoja lietuviškų pajėgų veiklos specifika, o ypač šiai tarnybai priskiriami uždaviniai – specialioji žvalgyba, nekonvencinis karas, įkaitų išlaisvinimo operacijos ir dar keletas kitų. Kalbant apie pirmąjį paminėtą uždavinį, svarbu pažymėti, kad SOP - pagrindinės šalies greitojo reagavimo pajėgos, kurios vykdytų specialias užduotis Lietuvos suvereniteto pažeidimu atveju. Jei Lietuvos nedraugai pasikėsintų į šalies nepriklausomybę ir įvestų savo ginkluotąsias pajėgas, SOP kariai būtų tie, kuriems būtų patikėtos sunkiausios užduotys. Kokios tai užduotys? Tarkime, įsiskverbti į priešo kontroliuojamą Lietuvos teritorijos dalį, surasti strategiškai svarbų priešams objektą, nepastebėtiems išžvalgyti šį objektą, o surinktą informaciją perduoti neužimtoje šalies dalyje veikiančiai Lietuvos kariuomenės vadovybei. Arba, tarkime, nepastebėtiems nusigauti į stipriai saugomą priešo objektą, jį užminuoti, susprogdinti ir sėkmingai grįžti į saviškių kontroliuojamą teritoriją.

SOP kariams tektų pasidarbuoti ir kitoje gana realistiškoje situacijoje – tarkime, blogiems žmonėms pagrobus Lietuvos piliečių grupę, o politinei ir karinei šalies vadovybei priėmus sprendimą šiuos asmenis išvaduoti pasitelkiant mūsiškių turimas specialiųjų operacijų pajėgas.

Lietuvos žiniasklaida pastaraisiais metais bent kelis kartus rašė apie pagrobtus Lietuvos jūrininkus ir tai, kad vėliau jie atgavo laisvę. Ar nors vienu iš šių atvejų buvo pasitelktos SOP, dėl suprantamų priežasčių iki šiol viešai skelbta nebuvo. Kad ir kaip ten būtų, akivaizdu, kad SOP rado garbingą vietą Lietuvos kariuomenės struktūroje - nors de facto įkurtos vos prieš šešerius metus, šiuo metu tai yra viena iš keturių šalies ginkluotąsias pajėgas  sudarančių pajėgų rūšių (greta sausumos, jūrų ir oro pajėgų)

Pasikeitusi motyvacija

Kaip patenkama į šias Lietuvos kariuomenės pajėgas? Čia galioja trys pagrindiniai principai – savarankiškumo principas, atranka ir specialusis rengimas. Pirmasis principas skelbia, kad nei vienas žmogus, nenorintis būti šių pajėgų kariu, negali būti priverstas čia dirbti. Antrasis principas kalba pats už save ir dėl suprantamų priežasčių detalesnė informacija apie tai, kaip vykdomos atrankos, viešai neskelbiama. Tačiau kariškiai nurodo, kad asmenų, siekiančių čia dirbti, ieškoti su žiburiu nereikia.

„Norinčiųjų tapti specialiųjų operacijų pajėgų kariais netrūksta. Dabar kandidatų motyvacija yra smarkiai pasikeitusi. Iki krizės pagrindinis čia dirbančiųjų motyvas buvo pinigai. Per atrankas dažniausiai ir klausdavo: o kiek aš gausiu, kai mane paimsit?“, - šeštadienį per susitikimą su žurnalistais pasakojo Vytauto Didžiojo jėgerių bataliono karininkas.

Jo teigimu, dabar ateinančiųjų motyvacija gerokai pasikeitusi. Į specialiųjų operacijų pajėgas esą dabar ateina dirbti gerokai labiau motyvuoti žmonės, kuriems pinigai dabar jau nebėra svarbiausias dalykas.

„Iš tiesų mūsų kariai gauna tik šiek tiek didesnį atlyginimą, nei kitų pajėgų kariai. Tikrai yra mitas, kad SOP'e dirbantys žmonės uždirba labai didelius pinigus“, - nurodė kitas bataliono atstovas.

Su aukštuoju išsilavinimu


Į SOP paprastai atrenkama apie 10 proc. iš visų atrankoje dalyvavusių žmonių, tačiau taip būna toli gražu ne visais atvejais – kartais šis skaičius būna ir didesnis. Nauji kariai dažniausiai priimami atsilaisvinus etatams ar atsiradus specialiems poreikiams. Kariuomenės atstovai neslepia, kad gana didelė žmonių dalis čia patenka iš Krašto apsaugos savanorių pajėgų. Mat čia tarnaujantys asmenys turi gana stiprią motyvaciją. Tačiau SOP esama ir profesionalių sportininkų – boksininkų, Rytų kovos menų specialistų. Koks yra SOP kario portretas? Koks šiose pajėgose tarnaujančių karių išsilavinimas? Ar šioje tarnyboje daugiau tarnaujančių iš didmiesčių, o gal iš mažesnių šalies vietovių? 

“Atsakyti į šį klausimą nėra paprasta. Niekada nevedėme tokios statistikos. Visgi absoliuti dauguma čia tarnaujančių yra su aukštuoju išsilavinimu” – sakė Vytauto Didžiojo jėgerių bataliono karininkas.

Vien stipraus kūno nepakanka


Nors atrenkant tinkamus šiai tarnybai žmones taikoma daugybė metodų, ne paskutinėje vietoje – ir kandidato sumanumas, įžvalgumas, gebėjimas laiku ir tiksliai atlikti jam pavestas pareigas. “Žmogaus kūną galima ištreniruoti. Tačiau jei galvoje bus tuščia, toks kandidatas nebus reikalingas”, - pasakojo vienas kariškis žurnalistų žygio pabaigoje – po to, kai plunksnos broliams, apsirengusiems pilna karine ekipuote, ant nugaros nešantiems keliasdešimt kilogramų sveriančios kuprinės turinį, buvo duota užduotis į reikiamą tašką pėsčiomis pristatyti dvi sunkias dėžes be rankenų – siuntinį “ginkluotųjų pajėgų vadui”. Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad žiniasklaidos atstovai atlikdami šią užduotį, dideliu sumanumu nepasižymėjo – jei ne kariškių patarimas panaudoti karinius kilimėlius, žurnalistai apie keturis kilometrus dėžes būtų nešę bene pačiu sunkiausiu būdu: vienas paėmęs už dėžės priekio, o kitas už galo.

“Geras karys yra tas, kuris neklausia: kodėl per pratybas reikia atlikti vieną ar kitą užduotį gana nelengvu būdu – pavyzdžiui, užuot krovinį nugabenus automobiliu, jį daugybę kilometrų nešti einant pėsčiomis. Sumanūs kariai yra tie, kurie jiems duotą užduotį įvykdo nustatytu laiku. Šiuo atveju, į pagalbą pasitelkę pagalbines priemones – tarkime, turimus karinius kilimėlius ar pakelyje rastas medių šakas”, - kalbėjo kariškis.


Suprasti -  iš lūpos krustelėjimo

Priimtas į specialiųjų operacijų pajėgas, žmogus yra kruopščiai ruošiamas darbui. Kiekvienam naujokui tenka praeiti vadinamuosius du ratus – “mažojo rato” metu praeinamas minimalus trijų mėnesių parengimas, kuriame karys susipažįsta su pagrindiniais šios tarnybos darbo principais. Prasidėjus “Didžiajam ratui”, kuris iš viso tęsiasi trejus metus, vyksta specialusis rengimas – kariai mokosi taktinių, strateginių dalykų, yra specialus kario išgyvenimo kursas – žmonės yra apmokomi, kaip elgtis, jei patenka į priešo nelaisvę, yra kankinami, iš jų bandoma išgauti slaptą informaciją. Per šį trejus metus besitęsiantį specialaus parengimo laikotarpį karys gali būti išsiųstas tarnauti ir į Afganistaną – paimtas į šioje šalyje veikiantį specialiųjų operacijų pajėgų eskadroną “Aitvaras”.

Kiekviena iš ypatingosios paskirties tarnybos, jėgerių bataliono, kovinių narų tarnybos ir karinių oro pajėgų specialiųjų operacijų grandies sudaryto “Aitvaro” karių pamaina prieš išvykdama į Afganistaną Lietuvoje turi mėnesio trukmės pratybas.

“Nors dauguma specialiosiose operacijų pajėgose tarnaujančių karių vieni kitus pažįsta, per mėnesį vykstančias pratybas jie turi gerai “susižaisti” – kad Afganistane per operacijas suprastų vienas kitą iš pusės žodžio, iš pusės lūpos krustelėjimo. Juk kiekviena, kad ir menkutė klaida, ten gali kainuoti žmogaus gyvybę”, - kalbėjo Vytauto Didžiojo jėgerių bataliono karininkas. Specialiųjų operacijų pajėgose tarnaujantys kariai kartą per metus dalyvauja ir tarptautinėse pratybose – jos vyksta Lietuvoje arba užsienyje. „Šių pratybų metu kažko išmokstame iš mūsų sąjungininkų, kai ką jie išmoksta iš mūsų“, - kalbėjo Lietuvos kariuomenės atstovas.

Ką veikti sulaukus 40 metų?

Jo teigimu, labai jauni žmonės į šią tarnybą patenka gana retai. Nors konkrečių amžiaus ribų, nuo kada iki kada, karys gali dirbti šiose specifinėse pajėgose ir nėra, tam tikros tendencijos išlieka. “Šiam darbui reikia subręsti. Labai jauni žmonės gana retai šią atranką praeina. Paprastai atranką praėjęs asmuo specialiųjų operacijų pajėgose kaip karys aktyviai dalyvauja iki 35-40 metų. Vėliau jis perkeliamas ar pats pereina dirbti į štabą, dalis žmonių pradeda dirbti instruktoriais, užima vadovaujančias pareigas. Kai kurie žmonės įsidarbina NATO struktūrose kaip Lietuvos kariuomenės atstovai“, - kalbėjo karininkas. Gyvenimas kaip žvalgo Į SOP‘ą patekę jaunuoliai turi susitaikyti ir su tuo, kad apie savo darbo pobūdį niekada negalės pasakoti draugams ar pažįstamiems, o kur tiksliai jie dirba, žinos tik artimiausi jų žmonės. Mat į Lietuvos nedraugų rankas patekęs SOP‘o karys – nuostabi dovanėlė priešui. „Kur dirbu ir kokias pareigas užimu, žino tik mano žmona. Visiems kitiems sakau, kad esu kariškis, o kur konkrečiai dirbu – nepasakoju. To kitiems nereikia žinoti“, - sakė vienas Vytauto Didžiojo jėgerio bataliono karininkas. Pasitraukusių – vos keletas O kas jei atranką į SOP’ą perėjęs karys nusprendžia, kad šio darbo jis nenori dirbti? “Kiekvienas atranką praėjęs karys bet kada gali sugrįžti atgal, į ankstesnį savo dalinį, kuriame tarnavo prieš tapdamas SOP kariu. Tačiau tokių atvejų per visą mūsų veiklos istoriją buvo gal tik keletas. Tam yra speciali atranka, kurios metu karių motyvacija yra kruopščiai patikrinama, išsiaiškinama, ar žmogus ateityje tikrai norės ir bus tinkamas dirbti šioje tarnyboje”, - kalbėjo bataliono atstovas.


http://kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/specialiuju-operaciju-pajegos-praskleidus-paslapties-syda-287891

http://www.kam.lt/lt/naujienos_874/aktualijos_875/zurnalistu_zygis_specialiuju_operaciju_pajegu_padalinyje.html?pbck=10
Pasiūlė lightfire
 
2010 07 15 įdėjo lightfire | Komentarai/klausimai: 0

Lietuvos karių stovykloje Afganistane įamžintas srž. A. Jarmalavičiaus atminimas

Kovo 18 d. Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Arvydas Pocius, lankydamasis Lietuvos vadovaujamoje Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės stovykloje Čagčarane, atidengė memorialinę lentą prieš beveik dvejus metus čia žuvusiam Lietuvos kariui seržantui Arūnui Jarmalavičiui atminti.
Srž. A. Jarmalavičiaus žūties vietoje pakabintoje iš lietuviško ąžuolo pagamintoje memorialinėje lentoje išskaptuoti žodžiai lietuvių ir anglų kalbomis: „Šioje vietoje 2008.05.22 žuvo Lietuvos karys srž. Arūnas Jarmalavičius".
„Esame maža valstybė, o prisiimtas įsipareigojimas tarptautinėje operacijoje Afganistane yra labai didelis. Net ir vieno kario netektis mums labai skausminga. Man gaila, žmogaus, nors Arūną žinojau tik iš matymo," - sakė alytiškis skulptorius Kęstutis Benediktas, pagaminęs memorialinę lentą žuvusiam Lietuvos kariui srž. A. Jarmalavičiui atminti.
Taip pagerbti žuvusį Lietuvos karį buvo nuspręsta per pirmąjį Lietuvos kariuomenės vado gen. mjr. A. Pociaus vizitą Lietuvos karių stovykloje Čagčarane 2009 metų spalį.
Taip pat prisimenant kritusį kovos draugą ir siekiant įamžinti jo atminimą 2008 metų gruodžio pradžioje Didžiosios kunigaikštienės Birutės motorizuotojo pėstininkų bataliono kareivinėms Alytuje buvo suteiktas srž. A. Jarmalavičiaus vardas ir atidengta memorialinė lenta.
Po mirties srž. A. Jarmalavičius Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu už narsą ir pasiaukojimą atliekant Lietuvos ir NATO užduotis Afganistane apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi ir krašto apsaugos sistemos medaliu „Už tarptautines operacijas".
34-erių srž. A. Jarmalavičius žuvo 2008 m. gegužės 22 dieną per Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės misijos stovyklos Čagčarane užpuolimą ir apšaudymą. Goro provincijos atkūrimo grupėje karys ėjo Štabo kuopos pėstininkų apsaugos būrio kulkosvaidininko pareigas.
J.psk. Linos Ambroževičiūtės nuotraukose:
Lankydamasis Čagčarane Lietuvos kariuomenės vadas gen. mjr. A. Pocius susitiko su Goro provincijos policijos viršininku gen. Abdul Baqi Nooristani.
PAG-10 vadas pulkininkas Gediminas Macijauskas ir Lietuvos kariuomenės vadas gen. mjr. A. Pocius
Gen. mjr. A.Pocius susitiko su PAG tarnaujančiais Lietuvos ir kitų šalių kariais ir civiliais, pasišnekėjo apie vykdomos misijos svarbą, atsakė į karių klausimus.



nuoroda>>
[Pasiūlė Roley]
 
2010 03 19 įdėjo Roley | Komentarai/klausimai: 0

Klaipėdoje - naujojo Karinių jūrų pajėgų patrulinio laivo P14 inauguracijos ir vardo suteikimo ceremonija
Kovo 20 d. Kruizinių ir karo laivų terminale Klaipėdoje vyks iškilminga naujojo Lietuvos karinių jūrų pajėgų patrulinio laivo P14 inauguracijos ir vardo suteikimo ceremonija, šia švente taip pat bus paminėta sėkminga Lietuvos kariuomenės trijų patrulinių laivų įsigijimo iš Danijos kariuomenės projekto pabaiga.



Renginyje dalyvaus krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, Danijos ambasados Lietuvoje, kitų užsienio šalių diplomatinio korpuso Lietuvoje atstovai, Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Arvydas Pocius, Lietuvos karinių jūrų pajėgų vado pareigas laikinai einantis komandoras Artūras Stankaitis, kitų kariuomenės pajėgų, dalinių vadai, Biržų rajono savivaldybės delegacija.



Ceremonijos metu, prieš iškilmingą Karinių jūrų pajėgų karių rikiuotę, bus perskaitytas Karinių jūrų pajėgų vado įsakymas, kuriuo naujajam Lietuvos karinių pajėgų patruliniam laivui bus suteiktas „Aukštaičio" vardas ir paskelbta laivo tarnybos pradžia. Pagal tradiciją kiekvienas laivas turi turėti savo krikštatėvius. Laivo P14 krikštamotė - Biržų rajono savivaldybės tarybos narė Irutė Varzienė - atidengs laivo vardo lentą, vėliau Karinių jūrų pajėgų kapelionas Romualdas Ramašauskas palaimins laivą ir jo įgulą.



Po ceremonijos svečiams bus pristatyti naujausi Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų patruliniai laivai: P11 „Žemaitis", P12 „Dzūkas" ir P14 „Aukštaitis".



Laivas P14 „Aukštaitis" - jau trečias tokio tipo laivas, priklausantis Lietuvos karinėms jūrų pajėgoms. Jis vykdys patruliavimo jūroje, paieškos ir gelbėjimo bei kitas užduotis.



Laivas P14 prieš perdavimą Lietuvos kariuomenei buvo remontuojamas doke Korsioro uoste Danijoje, kur buvo sumontuoti nauji pagrindiniai varikliai ir atlikta modernizacija. Visus šiuos darbus prižiūrėjo Lietuvos karinių pajėgų kariai.



Šių metų sausio 27 d. laivas P14 per oficialią ceremoniją Korsioro uoste buvo perduotas Lietuvai, o po kelių dienų - sausio 29-ąją - prisišvartavo Kruizinių ir karo laivų terminale Klaipėdoje.



Lietuvos ir Danijos sutartis dėl trijų daugiafunkcinių „Flyvefisken"/„Standart Flex 300" klasės patrulinių laivų pardavimo Lietuvai buvo pasirašyta 2007 m. balandžio mėnesį. Pirmieji du laivai - P11 „Žemaitis" ir P12 „Dzūkas" - Lietuvai buvo perduoti 2008 m. gegužę ir 2009 m. sausį.





Pastaba žiniasklaidai: Ceremonijos Kruizinių ir karo laivų terminale Klaipėdoje pradžia - 11 val. Žiniasklaidos atstovus, planuojančius dalyvauti ceremonijoje, prašome turėti asmens dokumentus ir galiojančius žurnalisto pažymėjimus.



Dėl papildomos informacijos prašome kreiptis į Karinių jūrų pajėgų viešųjų ryšių karininką kapitoną leitenantą Antaną Brencių tel. 8 46 39 1207, mob. tel. 8 698 18196.



Patrulinio laivo P14 techniniai duomenys:

Vandentalpa


450 t.

Laivo ilgis


54,00 m

Laivo plotis


9,00 m

Grimzlė


2,60 m

Įgula


29 kariai

Pagrindiniai varikliai


2 vnt. MTU dyzeliniai varikliai 5.440 AJ

Ginkluotė


76 mm pabūklas, stambaus kalibro kulkosvaidžiai

Greitis


18 mazgų

Laivas pagamintas iš stikloplasto sluoksniuotos medžiagos.



nuoroda>>

 
2010 03 19 įdėjo Roley | Komentarai/klausimai: 0

Lietuvos kariai Afganistane padėjo malšinti kalinių riaušes
Lietuvos kariai Afganistane padėjo malšinti kalinių riaušes

Kovo 18 d. Lietuvos vadovaujamos Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės (PAG) kariai suteikė paramą provincijos policijai malšinant Čagčarano kalėjime kilusias kalinių riaušes. Pasak Afganistano nacionalinės policijos pareigūnų, neramumai kilo dėl kalinių nepasitenkinimo vieno iš suimtųjų, nuteisto mirties bausme už žmogžudystę, išgabenimu į kitą įkalinimo įstaigą.

Afganistano nacionalinės policija kreipėsi pagalbos į Čagčarane dislokuotą Lietuvos vadovaujamą Goro provincijos atkūrimo grupę. Paremti vietos policijos atvyko JAV Saugumo pajėgų patarėjų grupė, esanti Lietuvos karių stovykloje.

Į incidento vietą taip pat buvo nuvykę ir Lietuvos karių sustiprintos greitojo reagavimo pajėgos, jos stebėjo situaciją incidento rajone ir vykdė išorinę objekto apsaugą.

Afganistano nacionalinės policijos pajėgoms pavyko sulaikyti pagrindinius riaušių kurstytojus, neramumai buvo numalšinti.

Numalšinus incidentą, operacijai vadovavęs Goro provincijos viršininko pavaduotojas Abdulas Rashidas Bashiras padėkojo PAG kariams už paramą ir nuolatinį bendradarbiavimą. Incidento metu aukų nebuvo.
[Pasiūlė Buves Vilkas]
 
2010 03 19 įdėjo Roley | Komentarai/klausimai: 3

Pirmas protingas lietuviskas straipsnis apie kariuomene
Bitinas. Nepriklausoma Lietuva su kariuomene

Praeitą savaitę pasirodę Ąžuolo Bagdono pasvarstymai tik iš pirmo žvilgsnio yra apie kariuomenę. Išties minimas straipsnis – apie Lietuvos valstybę. Autorius sugeba apžvelgti visą spektrą klausimų: pasitikėjimas valdžios institucijomis mažas, socialinė politika bloga, narystė NATO neveiksminga. Tiesiog piršte peršama išvada – „uždarom šį projektą, vardu nepriklausoma valstybė ir bus geriau“. Tik štai ta kariuomenė kaip krislas akyje – o jeigu neleis lengvai užraukti?

Visa tai žmogiška tuštybė, apmaudu tik, kad rašoma ne apie esmę, o siekiama manipuliuoti skaitytojų jausmais. Juk taip paprasta pašūkauti, esą atimkime iš kariuomenės milijardą ir išdalinkime socialiniai apsaugai. Juk niekas mūsų nepuls, o jeigu puls, niekas negins, o jeigu gins, vis tiek nieko gero iš to nebus. Tokias minties vingrybes tarsi turėtų patvirtinti skaičiai. Ą. Bagdonas juos ir pasitelkia – vienos apklausos duomenimis savo šalies negintų apie 60 proc. gyventojų. Ir tai sukelia beveik autoriaus euforiją: „matote“.
REKLAMA

Bet juk tai nuostabu! Juk tai reiškia, kad ginklu ginti Lietuvą yra pasiryžę beveik 1,5 milijono piliečių. Tai milžiniškas skaičius žmonių. Dar daugiau – susidurtume su problema, ar Lietuvoje atsirastų galimybės kiekvienam iš jų suteikti ginklą, surengti bent minimalų apmokymą ir leisti atlikti savo pilietinę pareigą. Tad gal reikia galvoti apie papildomas lėšas ir mokymus tiems, kurie supranta laisvės kainą, o ne klausti, kam kariuomenei sunkvežimiai – tarsi kariai „patranzuoti“ negalėtų.

Besipiktinant skiriamomis išlaidomis gynybai, reikėtų savęs paklausti, kodėl Šveicarija, Lenkija, Švedija ar Suomija yra pasiryžusios skirti lėšas savo ginkluotosioms pajėgoms ir gerokai didesnes nei Lietuva. Nejaugi šių šalių žmonės nesupranta, kad tai beprasmiška? Ą. Bagdonas galėtų juos pakonsultuoti šiuo klausimu, tik vargu ar tai pakeistų jų apsisprendimą, kadangi šios šalys turi patirties, mena savo istoriją ir supranta, kariuomenės svarbą ugdant ir simbolizuojant pilietiškumą ir patriotizmą. Taip, nereikia bijoti pasakyti, kad kariuomenė yra vienas iš valstybės simbolių, atspindintis ryžtą ir nekompromisinį pasirinkimą gintį savo nepriklausomybę.

Besipiktinant skiriamomis išlaidomis gynybai, reikėtų savęs paklausti, kodėl Šveicarija, Lenkija, Švedija ar Suomija yra pasiryžusios skirti lėšas savo ginkluotosioms pajėgoms ir gerokai didesnes nei Lietuva. Nejaugi šių šalių žmonės nesupranta, kad tai beprasmiška?

Ar kas nors galėtų patikėti, kad kuri nors valstybė galėtų pulti Šveicariją? Vargu bau, tačiau kiekvienas šveicaras privalo atlikti karinę tarnybą, dalyvauti mokymuose, įsigyti už savo lėšas ginklą ir mokėti juo naudotis. Ir pabandykite jam pasakyti, kad tai – beprasmiška. Jis jūsų nesupras, nes tai yra jo valstybė ir jis už ją atsakingas. Asmeniškai.

Atitinkamai Lenkijoje praėjusiais metais buvo planuojama žymiai sumažinti išlaidas gynybai, tačiau dėl visuomenės pasipiktinimo premjeras turėjo atsisakyti tokių planų ir pasitenkinti tik simboliniu finansavimo apkarpymu. Lenkija nepamiršo, kiek jaunų vyrų žuvo kovojant su fašistiniais okupantais – tiek raudonaisiais, tiek rudaisiais. Tuo tarpu Ą. Bagdonas yra puikus pavyzdys, kaip sovietmečiu sugebėta išplauti kai kuriems lietuviams smegenis, įkalant į galvą, kad „pasidavėm be šūvio“.

1940 m. buvo priimtas politikų sprendimas nesipriešinti, tikintis išsaugoti žmones, valstybę ir lietuvybę. Supratus, kad padaryta baisiausia klaida, kokia tik galėjo būti, visuomenė pasipriešino labiau nei bet kas galėjo tikėtis – nepaisant to, kad į Sibirą tremiami buvo pirmiausia patriotiškiausi žmonės: kariai, šauliai, mokytojai, tarnautojai. Priešindamiesi okupacijai žuvo daugiau nei 20 000 partizanų. Ar tai tikrai įvyko „be šūvio“? O gal jie ten miškuose begrybaudami numirė?

Keista, kad porindamas apie kariuomenės žalą valstybei, Ą. Bagdonas sąmoningai „pamiršta“, kad gyventojų apklausos nuolat rodo didelį pasitikėjimą ginkluotosiomis pajėgomis, tačiau su malonumu kalba apie mažą pasitikėjimą teismais ar Seimu. Nuosekliau būtų teigti, kad reikia išvaikyti parlamentą ir visus teisėjus, tačiau tokio siūlymo kažkodėl nėra.


Ą.Bagdonas labai tvirtai įsitikinęs, kad NATO mūsų negins. Tai galima palikti jo vidinėms nuojautoms arba įžvalgoms, tačiau narystė pirmiausia yra ne dėl gynybos, o dėl atgrasinimo – principo, kurio dėka sovietinis blokas taip ir nesiryžo pradėti tiesioginio konflikto su NATO net tada, kai tai turėjo tam realius karinius pajėgumus.

Beje, visiškai pritariu Ą.Bagdono nuomonei, kad pilietiškumą Lietuvoje reikia stiprinti. Tačiau ... kariuomenė tam tikrai nekliudo. O jo siūlomas visuotinis mojavimas vėliavomis įvykus okupacijai vis dėlto nelabai panašus į kelią, kuris padėtų išsaugoti nepriklausomą valstybę. Suprantu, kad autorius tiesiog pabandė manipuliuoti aukšto nedarbo, padidėjusių mokesčių ir sumažėjusių pajamų suerzintais žmonėmis. Bet krizės ateina ir praeina, o valstybė arba mūsų, arba nebe...

Visada atsiras tų, kuriems nereikia savo valstybės, kariuomenės, himno ar trispalvės. Tai nestebina, nes norinčių pridergti savam kieme ar tokiu būdu atkreipti į save dėmesį niekada netrūko ir tai nėra netikėta demokratinėje šalyje. Gaila tik, kad tokie komentarai pasirodo Nepriklausomybės atstatymo dvidešimtmečio išvakarėse, juk būtent kovo 11-oji leido Lietuvoje susikurti (būtent susikurti, o ne suformuoti, padaryti ar nurodyti surinkti) kariuomenei – ji atsirado dėka nepriklausomybės ir nepriklausomybei ginti.

[Pasiūlė Buves Vilkas]
 
2010 03 19 įdėjo Roley | Komentarai/klausimai: 1

Pirmas protingas lietuviskas straipsnis apie kariuomene
Bitinas. Nepriklausoma Lietuva su kariuomene

Praeitą savaitę pasirodę Ąžuolo Bagdono pasvarstymai tik iš pirmo žvilgsnio yra apie kariuomenę. Išties minimas straipsnis – apie Lietuvos valstybę. Autorius sugeba apžvelgti visą spektrą klausimų: pasitikėjimas valdžios institucijomis mažas, socialinė politika bloga, narystė NATO neveiksminga. Tiesiog piršte peršama išvada – „uždarom šį projektą, vardu nepriklausoma valstybė ir bus geriau“. Tik štai ta kariuomenė kaip krislas akyje – o jeigu neleis lengvai užraukti?

Visa tai žmogiška tuštybė, apmaudu tik, kad rašoma ne apie esmę, o siekiama manipuliuoti skaitytojų jausmais. Juk taip paprasta pašūkauti, esą atimkime iš kariuomenės milijardą ir išdalinkime socialiniai apsaugai. Juk niekas mūsų nepuls, o jeigu puls, niekas negins, o jeigu gins, vis tiek nieko gero iš to nebus. Tokias minties vingrybes tarsi turėtų patvirtinti skaičiai. Ą. Bagdonas juos ir pasitelkia – vienos apklausos duomenimis savo šalies negintų apie 60 proc. gyventojų. Ir tai sukelia beveik autoriaus euforiją: „matote“.
REKLAMA

Bet juk tai nuostabu! Juk tai reiškia, kad ginklu ginti Lietuvą yra pasiryžę beveik 1,5 milijono piliečių. Tai milžiniškas skaičius žmonių. Dar daugiau – susidurtume su problema, ar Lietuvoje atsirastų galimybės kiekvienam iš jų suteikti ginklą, surengti bent minimalų apmokymą ir leisti atlikti savo pilietinę pareigą. Tad gal reikia galvoti apie papildomas lėšas ir mokymus tiems, kurie supranta laisvės kainą, o ne klausti, kam kariuomenei sunkvežimiai – tarsi kariai „patranzuoti“ negalėtų.

Besipiktinant skiriamomis išlaidomis gynybai, reikėtų savęs paklausti, kodėl Šveicarija, Lenkija, Švedija ar Suomija yra pasiryžusios skirti lėšas savo ginkluotosioms pajėgoms ir gerokai didesnes nei Lietuva. Nejaugi šių šalių žmonės nesupranta, kad tai beprasmiška? Ą. Bagdonas galėtų juos pakonsultuoti šiuo klausimu, tik vargu ar tai pakeistų jų apsisprendimą, kadangi šios šalys turi patirties, mena savo istoriją ir supranta, kariuomenės svarbą ugdant ir simbolizuojant pilietiškumą ir patriotizmą. Taip, nereikia bijoti pasakyti, kad kariuomenė yra vienas iš valstybės simbolių, atspindintis ryžtą ir nekompromisinį pasirinkimą gintį savo nepriklausomybę.

Besipiktinant skiriamomis išlaidomis gynybai, reikėtų savęs paklausti, kodėl Šveicarija, Lenkija, Švedija ar Suomija yra pasiryžusios skirti lėšas savo ginkluotosioms pajėgoms ir gerokai didesnes nei Lietuva. Nejaugi šių šalių žmonės nesupranta, kad tai beprasmiška?

Ar kas nors galėtų patikėti, kad kuri nors valstybė galėtų pulti Šveicariją? Vargu bau, tačiau kiekvienas šveicaras privalo atlikti karinę tarnybą, dalyvauti mokymuose, įsigyti už savo lėšas ginklą ir mokėti juo naudotis. Ir pabandykite jam pasakyti, kad tai – beprasmiška. Jis jūsų nesupras, nes tai yra jo valstybė ir jis už ją atsakingas. Asmeniškai.

Atitinkamai Lenkijoje praėjusiais metais buvo planuojama žymiai sumažinti išlaidas gynybai, tačiau dėl visuomenės pasipiktinimo premjeras turėjo atsisakyti tokių planų ir pasitenkinti tik simboliniu finansavimo apkarpymu. Lenkija nepamiršo, kiek jaunų vyrų žuvo kovojant su fašistiniais okupantais – tiek raudonaisiais, tiek rudaisiais. Tuo tarpu Ą. Bagdonas yra puikus pavyzdys, kaip sovietmečiu sugebėta išplauti kai kuriems lietuviams smegenis, įkalant į galvą, kad „pasidavėm be šūvio“.

1940 m. buvo priimtas politikų sprendimas nesipriešinti, tikintis išsaugoti žmones, valstybę ir lietuvybę. Supratus, kad padaryta baisiausia klaida, kokia tik galėjo būti, visuomenė pasipriešino labiau nei bet kas galėjo tikėtis – nepaisant to, kad į Sibirą tremiami buvo pirmiausia patriotiškiausi žmonės: kariai, šauliai, mokytojai, tarnautojai. Priešindamiesi okupacijai žuvo daugiau nei 20 000 partizanų. Ar tai tikrai įvyko „be šūvio“? O gal jie ten miškuose begrybaudami numirė?

Keista, kad porindamas apie kariuomenės žalą valstybei, Ą. Bagdonas sąmoningai „pamiršta“, kad gyventojų apklausos nuolat rodo didelį pasitikėjimą ginkluotosiomis pajėgomis, tačiau su malonumu kalba apie mažą pasitikėjimą teismais ar Seimu. Nuosekliau būtų teigti, kad reikia išvaikyti parlamentą ir visus teisėjus, tačiau tokio siūlymo kažkodėl nėra.


Ą.Bagdonas labai tvirtai įsitikinęs, kad NATO mūsų negins. Tai galima palikti jo vidinėms nuojautoms arba įžvalgoms, tačiau narystė pirmiausia yra ne dėl gynybos, o dėl atgrasinimo – principo, kurio dėka sovietinis blokas taip ir nesiryžo pradėti tiesioginio konflikto su NATO net tada, kai tai turėjo tam realius karinius pajėgumus.

Beje, visiškai pritariu Ą.Bagdono nuomonei, kad pilietiškumą Lietuvoje reikia stiprinti. Tačiau ... kariuomenė tam tikrai nekliudo. O jo siūlomas visuotinis mojavimas vėliavomis įvykus okupacijai vis dėlto nelabai panašus į kelią, kuris padėtų išsaugoti nepriklausomą valstybę. Suprantu, kad autorius tiesiog pabandė manipuliuoti aukšto nedarbo, padidėjusių mokesčių ir sumažėjusių pajamų suerzintais žmonėmis. Bet krizės ateina ir praeina, o valstybė arba mūsų, arba nebe...

Visada atsiras tų, kuriems nereikia savo valstybės, kariuomenės, himno ar trispalvės. Tai nestebina, nes norinčių pridergti savam kieme ar tokiu būdu atkreipti į save dėmesį niekada netrūko ir tai nėra netikėta demokratinėje šalyje. Gaila tik, kad tokie komentarai pasirodo Nepriklausomybės atstatymo dvidešimtmečio išvakarėse, juk būtent kovo 11-oji leido Lietuvoje susikurti (būtent susikurti, o ne suformuoti, padaryti ar nurodyti surinkti) kariuomenei – ji atsirado dėka nepriklausomybės ir nepriklausomybei ginti.

[Pasiūlė Buves Vilkas]
 
2010 03 16 įdėjo Roley | Komentarai/klausimai: 1

Bus patvirtinta pirmoji Lietuvos karinė doktrina
Kovo 10 d. Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Arvydas Pocius pasirašys pirmąją Lietuvos karinę doktriną. Šia proga Krašto apsaugos ministerijos Gynybos štabe rengiama dokumento pasirašymo ceremonija ir spaudos konferencija.
Visas straipsnis >>
 
2010 03 09 įdėjo serzantas | Komentarai/klausimai: 1

Lietuva be kariuomenės
Ą.Bagdonas. Lietuva be kariuomenės

Visi besidomintys žmonės supranta, kad kam nors rimtai užpuolus Lietuvą, mes neapsigintume. Net buvęs kariuomenės vadas, kuris turbūt matė visą kariuomenės reikalų vaizdą, tai suprato ir apsisaugodamas perėjo į Rusijos pusę. Ką čia slėpti – jei mus kas nors kada nors rimtai puls, tai tikriausiai bus rusai.
Visas straipsnis >>
 
2010 03 09 įdėjo serzantas | Komentarai/klausimai: 8

Kilus grėsmei lietuviai savo valstybės ginklu negintų
Kilus grėsmei lietuviai savo valstybės ginklu negintų

Jeigu Lietuvai kiltų pavojus iš išorės, 61,3 proc. mūsų šalies piliečių nepaimtų arba greičiausiai nepaimtų ginklo į rankas ir savo valstybės negintų. Gelbėti Lietuvą ryžtųsi tik 29,8 proc. šalies gyventojų, tačiau net 65,8 proc. žmonių tvirtina besididžiuoją būdami savo šalies piliečiais. Tokius rezultatus atskleidė visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta gyventojų apklausa.

Filosofas Vytautas Radžvilas sako, kad nors abejingumo savo valstybei pateisinti negalima, tačiau reikia suprasti, jog sąmoningų ir pasiaukojančių piliečių visuomet bus nedaug – didelė dalis žmonių savo šalį gins tik tuomet, jei turės ką prarasti. „Tai štai – protinga politika pirmiausia turėtų būti pastangos gausinti tą turinčių ką prarasti piliečių skaičių. Lietuvoje ne tik kad šito nebuvo daroma, bet buvo einama priešinga kryptimi, todėl tokie apklausos rezultatai yra absoliučiai dėsningi“, sakė filosofas.

Mažiausiai aukotis linkęs jaunimas

Į klausimą, ar šiandien eitų ginti Lietuvos, jeigu šaliai kiltų pavojus iš išorės, vienareikšmiškai teigiamai atsakė tik 6,5 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų, dar 23,3 proc. respondentų sakė, kad ginklo greičiausiai vis tik imtųsi, bet nebuvo tuo įsitikinę, o 8,9 proc. nežinojo, kaip pasielgtų tokiu atveju, arba į klausimą išvis neatsakė.

25,4 proc. apklausos dalyvių svarstė, jog ginti Lietuvos ginklu greičiausiai nesiryžtų ir net 35,9 proc. žmonių aiškiai pasakė, kad esant pavojui valstybės tikrai negintų.

Ketinimus ginti šalį dažniau išreiškė 26-35 metų amžiaus vyrai, kurie yra aukštesnio išsimokslinimo bei gauna vidutines pajamas.

Mažiausiai aukotis dėl Lietuvos linkęs 18-25 metų jaunimas.

Ar šiandien eitumėte ginti su ginklu Lietuvos, jei kiltų pavojus iš išorės? (proc.)
Taip 6,5
Greičiau taip 23,3
Greičiau ne 25,4
Ne 35,9
Nežino/neatsakė 8,9
Iš viso: 100

Negintų, bet pilietybe didžiuojasi?

Nors didžioji dauguma šalies piliečių ginklu Lietuvos negintų, tačiau nurodo besididžiuojantys bent tuo, kad yra savo šalies piliečiai. Į klausimą, ar didžiuojasi, būdami Lietuvos piliečiais, vienareikšmiškai teigiamai atsakė 26,2 proc. respondentų, dar 39,6 proc. žmonių su šia nuomone sutiko kiek abejodami.

Kad savo pilietybe greičiausiai nesididžiuoja, sakė 17 proc. Lietuvos gyventojų, o jokio pasididžiavimo jausmo nejaučia 8,7 proc. apklaustųjų. Be to, 7 proc. gyventojų sako, jog pilietybė jiems nėra svarbi, o 1,5 proc. į klausimą neatsakė.

Lietuvos pilietybe dažniau didžiuojasi vyriausio amžiaus (nuo 55 metų), aukštesnio išsimokslinimo bei vidutinių ar aukštesnių pajamų atstovai.

Jauniausio amžiaus (18-25 metų) tyrimo dalyviai dažniau nurodė, kad pilietybė jiems iš viso nesvarbi.
Ar didžiuojatės būdamas Lietuvos piliečiu? (proc.)
Taip 26,2
Greičiau taip 39,6
Greičiau ne 17,0
Ne 8,7
Pilietybė man nesvarbi 7,0
Nežino/ neatsakė 1,5
Iš viso: 100

V.Radžvilas: sąmoningas pilietis valstybę gina bet kokiomis aplinkybėmis

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų profesorius V. Radžvilas sako, kad apklausa aiškiai atskleidžia, kiek Lietuvos piliečiai jaučiasi svetimi savo valstybei ir tai, pasak jo, valdantiesiems turėtų kelti didelį nerimą. Jo nuomone, į tokią padėtį buvo nuosekliai einama visus 20 nepriklausomybės metų, nors filosofas teigia, kad sąmoningas pilietis savo valstybę turi ginti net tada, jei jam joje gyventi nėra gera.

„Prie tokios padėties buvo eita labai nuosekliai visus dvidešimt nepriklausomybės metų, nes santykis su piliečiu išliko iš esmės sovietinis. Buvo tikima ideologijos ir propagandos visagalybe manant, kad patriotizmą galima išugdyti vien žodžiais, o ne darbais. Iš tikrųjų taip yra, kad sąmoningas bet kurios valstybės pilietis gina ją bet kuriomis aplinkybėmis, net jeigu toje valstybėje gyventi jam asmeniškai nėra gera. Todėl abejingumo valstybei, juo labiau nenoro jos ginti, moraliai negalima pateisinti“, - sakė mokslininkas.

Tačiau, kita vertus, V. Radžvilas sako, jog sąmoningų ir pasiaukojančių piliečių visuomet būna nedaug, o likusieji savo šalį gina tik todėl, kad turi ką prarasti. Dėl šios priežasties nuosekli ir protinga politika apima tokius veiksmus, kuriais yra gausinamas tokių „turinčiųjų ką prarasti“ piliečių skaičius.

„Lietuvoje ne tik kad šito nebuvo daroma, bet buvo einama priešinga kryptimi, todėl tokie apklausos rezultatai yra absoliučiai dėsningi“, - svarstė filosofas.

„Jeigu būtų dėtos sąmoningos ir kryptingos pastangos padaryti viską, kad Lietuvoje nebūtų tokios protu nesuvokiamos turtinės diferenciacijos, socialinės atskirties ir tokio akį rėžiančio neteisingumo, tada pilietinė visuomenė ir patriotizmas būtų natūraliai brendę“, - reziumavo V. Radžvilas.

Knygos „Neatrasta galia: Lietuvos pilietinės galios žemėlapis“ autorių atlikti tyrimai rodo, kad Lietuvos visuomenėje patriotizmo nuosekliai mažėjo: jei 1990 m. gyventojų, kurie neabejojo, kad eitų ginti savo šalį, buvo 61 proc., 1999 m. – 52 proc., o 2005 m.– tik 32 proc.

Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai" šių metų sausio 8-18 dienomis atliko viešosios nuomonės apklausą. Tyrime dalyvavo gyventojai nuo 18 iki 75 metų. Apklausa buvo atliekama standartizuoto interviu metodu.

Tyrimas vyko visoje Lietuvos teritorijoje, iš viso 95 atrankiniuose taškuose, išdėstytuose taip, kad reprezentuotų visą šalies teritoriją. Tyrimo metu buvo apklausti 1003 respondentai. Tyrimo dalyvių pasiskirstymas proporcingas gyventojų skaičiui šalies regionuose.

Tyrimo rezultatų paklaida 3,1 proc.
[Pasiūlė Buves Vilkas]
 
2010 02 17 įdėjo Roley | Komentarai/klausimai: 14

Privatus karai
Šiuolaikinėse tarptautinėse karinėse operacijose, ką jau kalbėti apie lokalius karštuosius taškus (Afrika, Lotynų Amerika ir t. t.), kur galima pakariauti arba imtis vietinių vadukų smogiamųjų būrių ruošimo, vis dažniau dalyvauja privačios karinės kompanijos (PKK). Ekspertų nuomone, tokio pobūdžio korporacijos ateityje vaidins dar didesnį vaidmenį įvairiuose platesnio masto ginkluotuose konfliktuose, perimdamos kariuomenės ir policijos funkcijų vykdymą. Šiandien jų vaidmuo yra ypač didelis Irake ir Afganistane (pavyzdžiui, Irake tarnauja nuo 20 iki 50 tūkstančių PKK pareigūnų, neskaičiuojant PKK papildomai samdomų žmonių – dažniausiai vietinių, kuriems pavedama vykdyti paprastesnes užduotis).

Kada tiksliai prasidėjo PKK istorija, pasakyti sunku (turbūt tada, kai pasaulyje atsirado pirmieji samdiniai), bet aktyviai apie šias kompanijas pradėta kalbėti nuo karų buvusioje Jugoslavijoje, per kuriuos „Military Professional Resources Incorporated“ prisidėjo prie Kroatijos, Bosnijos ir Kosovo kariuomenių rengimo ir atliko išminavimo funkcijas. Šiandien Irake ir Afganistane PKK dirbo ar dirba pagal JAV ir Didžiosios Britanijos (DB) civilinių ir karinių valstybinių institucijų kontraktus, JT institucijų (UNICEF, UNHCR, UNDP) užsakymus ir, žinoma, pagal sutartis su Irako ir Afganistano vyriausybėmis bei įvairiomis tarptautinėmis kompanijomis, dirbančiomis šiose valstybėse naftos gavybos, transporto paslaugų, vandens tiekimo ir kitose srityse. „Brookings Institution“ duomenimis, PKK šiandien veikia daugiau nei 60 šalių, kasmet uždirba apie 180 mlrd. dolerių ir jų pajamų kreivė turi aiškią tendenciją kilti. Pavyzdžiui, 2003 m. PKK pasirašė kontraktų Irake už 320 mln. svarų, o 2004 m. kontraktų suma jau buvo 1,8 mlrd. svarų. KBR („Kellogg, Brown and Root“) kompanija (buvęs kompanijos „Halliburton“, su kuria yra artimai susijęs ankstesnis JAV viceprezidentas Dickas Cheney‘s, padalinys) yra tiek integruota į JAV kariuomenės logistinius procesus, kad jau laikoma neatsiejama Amerikos karinių pajėgų dalimi. Nuo 2002 m. KBR už atliktus darbus vien iš Pentagono gavo beveik 15 mlrd. dolerių. Irake KBR bendradarbiauja su viena žinomiausių PKK – „Blackwater“. Kongreso duomenimis, viena šios kompanijos darbuotojo darbo diena JAV biudžetui kainuoja vidutiniškai 1200 dolerių.

Tamsus vanduo

Kokia yra pagrindinė PKK atsiradimo priežastis ir veiklos pranašumai, palyginti su oficialiomis valstybinėmis jėgos struktūromis? Žinoma, karas yra puikus verslas. Šiandien karštųjų taškų pasaulyje užtenka, o buvusių kariškių noras užsiimti įprasta veikla ir dar gauti už tai pinigus yra suprantamas. Tačiau PKK – tai labiau ne kariniai ekonominiai, o kariniai politiniai projektai. Šiuo atveju pirmiausia reikia pažymėti, kad pagrindiniai žaidėjai (konkurentai) PKK paslaugų rinkoje šiandien yra amerikietiškos ir DB kompanijos (panašios veikia ir Australijoje, Pietų Korėjoje, arabų šalyse, Rusijoje ir t. t., tačiau jos nėra tokios įtakingos). Tai puikus instrumentas atlikti tiems darbams, kurių nenorėtų atvirai imtis šių valstybių vyriausybės. Todėl PKK veikla yra griežtai kontroliuojama ir koordinuojama valstybių specialiųjų tarnybų, svarbiausius postus šiose kompanijose paprastai užima buvę karininkai, o licencija PKK išduodama iš esmės tik su sąlyga, kad, reikalui esant, jos turės įvykdyti tam tikras – kartais „nešvarias“ – valstybės užduotis („Blackwater“ kompanijos pavadinimas, lietuviškai reiškiantis „Tamsus vanduo“, puikiai atspindi PKK prigimtį ir veiklą). Pavyzdžiui, A valstybė nori padėti B valstybei parengti jos kariuomenę arba tam tikroms B valstybės grupuotėms sustiprinti karinį potencialą, kad jos nuverstų A valstybei nepalankią B valstybės valdžią ar likviduotų atskirus jos atstovus. Dažniausiai A valstybė yra suinteresuota oficialiai neturėti su tuo nieko bendro, kad nebūtų nereikalingo tarptautinio rezonanso. Tuomet ji kreipiasi į PKK ir netiesiogiai prašo jos tuo užsiimti. Šiam tikslui A valstybės karinių pajėgų specialistai net gali pasiimti atostogų ir „laisvalaikiu“ padėti PKK atlikti numatytą užduotį. Arba kitas – tikras – pavyzdys. Buvusio DB karininko Timo Spicerio sukurta kompanija „Sandline“ dalyvavo sukilimo Papua-Naujoje Gvinėjoje numalšinime ir įsivėlė į nesankcionuotos (JT uždraustos) prekybos ginklais su Siera Leone skandalą. Galbūt „Sandline“ veikė tik siekdama pelno už savo paslaugas, bet jos veiksmais taip pat galėjo būti suinteresuota Didžioji Britanija.

Pažymėtina, kad atlyginimai PKK sektoriuje paprastai yra didesni negu kariuomenėje, todėl kariškiai su malonumu palieka valstybinę tarnybą ir eina dirbti į PKK. Tačiau dar neaišku, kur yra saugiau. Nors PKK stengiasi saugoti savo profesionalus ir vengti pavojingų situacijų, nes jų žūties atveju draudimo suma yra gana didelė (100 tūkst. dolerių ir daugiau), aukų išvengti nepavyksta. Todėl, pavyzdžiui, „Armor Group“ kompanija, 2004 m. vasarą per vieną incidentą praradusi Irake apie dešimt žmonių, nusprendė pasitraukti iš šios šalies. Dažniausiai aukų pareikalauja PSD (patrol-security-defence) misijų vykdymas. JAV žiniasklaidos duomenimis, vien oficialiai (tikrieji skaičiai gali būti didesni) Irake žuvo daugiau negu 1000 „Blackwater“ darbuotojų ir daugiau negu 15 tūkst. buvo sužeista.

Instrumentas ar problema?

Nors PKK šiandien yra artimai susijusios su valstybių valdžia (ir jos kontroliuojamos), palengva jos tampa nevaldoma problema. Jeigu kalbėtume apie gyvenimą ne karo sąlygomis, tai PKK, jausdamos savo neliečiamumą, kartais primena organizuotas nusikalstamas grupuotes, kurios gali atvirai susigrumti tarpusavyje, su nusikaltėliais ir net su policija. Karo metu bet kada gali įvykti PKK susirėmimas su kariškiais. Pavyzdžiui, 2005 m. JAV jūrų pėstininkai suėmė kompanijos „Zapata“ sudarytą PSD grupę, kuri apšaudė jų pozicijas. Kaip laikraščiui „Washington Post“ pažymėjo vienas iš JAV generolų, „šie vaikinai elgiasi Irake pernelyg laisvai ir daro kvailystes. Jie yra visiškai nekontroliuojami. Jūs negalite jų nubausti, kai jie viršija savo įgaliojimus ir neproporcingai naudoja jėgą“.

Atskira problema yra PKK veiklos suderinamumas su humanitarine (Ženevos) teise. Iš esmės PKK darbuotojai, kurie nėra samdiniai pagal tarptautinės teisės normas, turėtų laikytis humanitarinės teisės principų. Tačiau svarbiausias momentas yra susijęs su PKK veiksmų kontrole. Ją turėtų vykdyti tiek PKK vadovai, tiek valstybės, kurių teritorijoje PKK veikia. O iš tikrųjų viskas priklauso nuo kontraktų, kurie pasirašomi su PKK, turinio. Pažymėtina, kad buvęs JAV laikinasis Irako administratorius Paulas Bremeris pasirašė įsakymą Nr. 17, kuriame buvo nurodyta, kad „PKK personalo veikla Irake pagal pasirašytus kontraktus yra už Irako jurisdikcijos ribų“. Turint omenyje, jog kompanijų paslaugų užsakovai dažniausiai yra suinteresuoti tuo, kad vykdydamos užduotis PKK galėtų veikti pakankamai laisvai, pasirašomi ir atitinkami – daug ką leidžiantys arba labai aptakių formuluočių – kontraktai.

Apibendrinant galima teigti, jog PKK yra ypatingas fenomenas, kuris kol kas nesulaukia deramo analitinio ir praktinio dėmesio. Todėl nenuostabu, kad ir šiandien nedaug kas žino, koks yra PKK veiklos mastas Irake, Afganistane ir kitose pasaulio šalyse (ypač karštuosiuose jo taškuose). Kita vertus, nei šios kompanijos, nei jų paslaugų vartotojai nesuinteresuoti per dideliu dėmesiu sau, nes jų bendradarbiavimas yra kaip tamsus vanduo.


[Pasiūlė Buves Vilkas]
 
2010 01 31 įdėjo Roley | Komentarai/klausimai: 1

Eiti į puslapį  [1] 2 3 ... 13 14 15
Naujienų rubrikos

Google paieška

Foto galerijoje





Antraštės

»Specialiųjų operacijų pajėgos:praskleidus paslapties šydą
Kolegos straipsnis:Apsiginklavusi Borato versija, šiek tiek pakvaišę, tačiau kovoja narsiai. Amerik ...
»Lietuvos karių stovykloje Afganistane įamžintas srž. A. Jarmalavičiaus atminimas
Kovo 18 d. Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Arvydas Pocius, lankydamasis Lietuvos vadova ...
»Klaipėdoje - naujojo Karinių jūrų pajėgų patrulinio laivo P14 inauguracijos ir vardo suteikimo ceremonija
Kovo 20 d. Kruizinių ir karo laivų terminale Klaipėdoje vyks iškilminga naujojo Lietuvos karinių jūr ...
»Lietuvos kariai Afganistane padėjo malšinti kalinių riaušes
Lietuvos kariai Afganistane padėjo malšinti kalinių riaušesKovo 18 d. Lietuvos vadovaujamos Afganist ...


Paskelbimo data: Sat, 27 May 2017 19:44:43 +0300

Karių BLOG'as

RSS tiekimas
Mūsų naujienas galite pasiekti per RSS.
rss1.0
rss2.0
rdf


info@kariai.lt